Pamažu apmiršta visa gamta, gyvybė iš žemės paviršiaus pereina į jos gelmes, lauke vis daugiau tamsos. Ožio diena, anot etnologų – įspūdingos rudens palydos, padėka derliaus dievams. Tai paskutinė rudens šventė. Ganymo sezono užbaigą anuomet pažymėdavo įvairiausiomis apeigomis. Rudenį parginę gyvulius į tvartus, piemenys susirinkdavo krūvon ir burdavo, are greit ateis žiema, kada iškris sniegas. Savotiškas būrimas iš medžių, žolių, paukščių skraidymo ir tupinėjimo, kirminų, vabalų ir kitų gyvių gyvenimo, pagaliau ir iš savo bandos gyvulių elgesio.
Literatūroje galima rasti ir tai, kad senovėje lietuviai lapkričio vidury šventė Ožio šventę, skirtą pakviesti žiemai. Kad greičiau pasnigtų, piemenys aplink beržą tris kartus apvesdavo baltą ožką. Baltas beržas ir balta ožka simbolizavo sniegą. Mažiausią piemenuką kartais užsodindavo ant ožkos raitą. Išlikę žinių, kad šią dieną piemenukai žaisdavo žaidimą „oželį“ – prie galvos pridėję pirštus „baidydavosi“, erzindavo vienas kitą. Ožiai buvo papuošiami kaip karaliai, su karūnomis, vaišinami kopūstais ir morkomis. Šią dieną lauke ant laužo piemenukai paskutinį kartą kepdavo savo skanėstą – kiaušinienę iš dvylikos kiaušinių.
Šiandien šventėme “Baltojo ožio dieną”. Pabandėme įsivaizduoti jeigu gyventume praeityje ir eitume ne į darželį, o būtume piemenukais. Ne tik išprašėme greitos žiemos, bet ir dainavome, šokome, susipažinome su tikrų tikriausiomis ožkytėmis. O tas netikras ožys tiek spyriojosi, kad net kvapo pritrūko. Kerdžius ir Šeimininkė net už pilvų susiėmę juokėsi. Smagi ta ožio diena…